Du žmonės, kartu sulaukę senatvės, nutaria drauge išeiti iš gyvenimo. Jis nepagydomai serga, ji nenori likti be jo. Vieną 1991-ųjų rudens sekmadienį jiedu įvykdo savo planą. Šuniuką atiduoda kaimynei, sutvarko namus, paruošia žiemai rožes. Jau pasirengę. Vera ir Ištvanas miršta susikibę rankomis.Tai logiška pabaiga meilės, kuri buvo užstojusi visą likusį pasaulį, net jų pačių vaikus. Johanna Adorja’n labai subtiliai atkūrė savo senelių savižudybės dieną. Jie buvo paprasta, bet labai elegantiška pora. Visą gyvenimą kreipėsi vienas į kitą „jūs“, rūkė cigaretę po cigaretės ir neįtikėtinai gražiai atrodė. Apie savo praeitį nenorėjo kalbėti, nenorėjo net jos prisiminti. Jie – Vengrijos žydai, išgyvenę holokaustą, tapę komunistais, o per 1956-ųjų Budapešto sukilimą apleidę šalį.…

Kultinio rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė” buvo parašytas 1982–1984 m., bet dienos šviesą išvydo tik 1995 metais. Knyga mus nukelia į „brandų“ sovietmetį ir pasakoja tragišką Marinos – hiperseksualios trisdešimtmetės muzikos mokytojos – meilės paieškų epopėją, kupiną nykios kasdienybės ir gaivališko sekso scenų.Knygos heroję, kuriai nekaltybę atėmė ją išprievartavęs tėvas, mylėjo daugybė vyrų, tačiau daug didesnį malonumą ji patirdavo su moterimis, kurių turėjo 29. Nekenčianti sovietinės sistemos, tačiau nusivylusi ir Maskvos disidentais, ji įsidarbina paprasta gamyklos darbininke ir imasi karštligiškai ieškoti tikrosios – 30-osios – meilės.Kas gi tapo 30-ąja Marinos meile? Gal sovietinis nomenklatūrininkas – vyras, su kuriuo ji pirmą kartą pajuto orgazmą? O gal meilė sublimavosi ir virto meile naujam…