Mintis apie skaitymo planą daugeliui kelia dvejopas emocijas. Vieniems jis atrodo kaip būdas grįžti prie knygų, kitiems – dar viena struktūra, kuri greitai ima slėgti. Dažniausiai taip nutinka todėl, kad planas suprantamas kaip grafikas: kiek puslapių, kada, per kiek laiko.
Tačiau skaitymas nėra užduotis, kurią reikia „įvykdyti“. Todėl ir šis septynių dienų planas nėra tvarkaraštis. Tai kryptis, padedanti prisitaikyti prie realaus gyvenimo ritmo.
Kodėl planas turi būti lankstus
Visuose ankstesniuose straipsniuose kartojosi viena mintis: skaitymas tampa sunkus tada, kai iš jo per daug reikalaujame. Tas pats galioja ir planavimui. Jei planas neleidžia pavargti, pakeisti nuotaikos ar sustoti, jis greitai praranda prasmę.
Todėl šis planas remiasi ne kiekiu, o skaitymo tipu. Ne „kiek perskaityti“, o „kaip tą dieną būti su knyga“.
1 diena: grįžimas be lūkesčių
Pirmoji diena skirta ne skaitymui, o prisiminimui. Atsiversti knygą be tikslo ją „pradėti“. Paskaityti kelis puslapius. Arba tik pavartyti. Leisti sau sustoti bet kuriuo momentu.
Ši diena skirta atkurti santykį, o ne pasiekti rezultatą.
2 diena: skaitymas pagal nuotaiką
Antrą dieną verta rinktis knygą ne pagal sąrašą, o pagal būseną. Jei norisi lengvumo – rinktis lengvą tekstą. Jei norisi tylos – lėtesnį. Tai tiesioginis ankstesnių straipsnių apie pabėgimą ir nuovargį tęsinys.
Svarbu ne „tinkama“ knyga, o tinkamas momentas.
3 diena: trumpas, bet sąmoningas skaitymas
Šią dieną užtenka 10–15 minučių. Be telefono šalia. Be skubėjimo. Tai nėra treniruotė. Tai priminimas, kad skaitymui nebūtinas ilgas laikas – svarbiau buvimas tekste.
Trumpas skaitymas dažnai sugrąžina pasitikėjimą, kad skaityti vis dar galime.
4 diena: pertrauka be kaltės
Ketvirta diena sąmoningai skirta neskaitymui. Tai ne spraga plane, o jo dalis. Leisti sau pailsėti be knygos. Be kompensavimo. Be „bent šiek tiek“.
Tai labai svarbu tiems, kurie linkę skaitymą paversti pareiga.
5 diena: grįžimas per įdomumą
Po pertraukos dažnai atsiranda natūralus noras grįžti. Šią dieną verta pasiduoti smalsumui. Gal tai nauja knyga. Gal sena, kadaise nebaigta. Gal visiškai kita tema nei įprastai.
Ši diena skirta atradimui, ne tęstinumui.
6 diena: lėtas skaitymas
Šeštą dieną verta leisti knygai būti lėtai. Skaityti po kelis puslapius. Sustoti ties mintimi. Nejudėti pirmyn, jei nesinori. Tai ypač tinka lėtoms, refleksinėms knygoms, apie kurias kalbėjome ciklo viduryje.
Lėtas skaitymas leidžia tekstui veikti giliau.
7 diena: apžvalga be vertinimo
Paskutinė diena skirta ne skaitymui, o apžvalgai. Ne vertinimui, o pastebėjimui. Kas veikė? Kada buvo lengviausia? Kada nesinorėjo skaityti? Tai ne savikritika, o savistaba.
Tokiu būdu planas tampa ne tik struktūra, bet ir veidrodžiu.
Kodėl toks planas veikia
Šis planas veikia ne todėl, kad yra nuoseklus, o todėl, kad leidžia nutrūkti. Jame nėra „nesėkmės“. Yra tik skirtingos būsenos, kurios keičiasi. Tai padeda skaitymui prisitaikyti prie gyvenimo, o ne atvirkščiai.
Pasak The Guardian Books, tvarus skaitymo įprotis formuojasi ne per tikslus ir kiekius, o per lankstų santykį su tekstu, leidžiant skaitymui kisti kartu su gyvenimo ritmu. Tai požiūris, kuris padeda skaitymui išlikti ilgam.
Ciklo uždarymas
Šis straipsnių ciklas nebuvo apie tai, ką skaityti. Jis buvo apie kaip skaityti šiandien, pasaulyje, kuriame dėmesys nuolat blaškomas, o lūkesčių daug. Nuo knygų pasirinkimo iki pertraukų, nuo pabėgimo iki savirefleksijos – visos šios temos susijusios.
Skaitymas nėra linijinis procesas. Jis banguoja. Kartais tylsta. Kartais grįžta su nauja jėga. Ir tai normalu.
Kartais geriausias skaitymo planas yra ne tas, kuris mus stumia pirmyn, o tas, kuris leidžia likti ten, kur tuo metu esame.
