Skaitymo pertrauka dažnai suvokiama kaip nesėkmė. Tarsi ženklas, kad praradome discipliną, susidomėjimą ar „skaitytojo tapatybę“. Ypač tiems, kurie save laiko skaitančiais žmonėmis, laikinas neskaitymas gali kelti nerimą. Tačiau iš tikrųjų pertrauka nuo skaitymo dažnai nėra pabaiga. Ji yra perėjimas.
Kaip ir daugelyje kitų veiklų, skaityme egzistuoja natūralūs ciklai.
Skaitymas nevyksta tiesia linija
Retas kuris skaito vienodai visus metus. Yra laikotarpių, kai knygos „eina“ lengvai, kai norisi skaityti daug ir įvairiai. Ir yra laikotarpių, kai net atversti puslapį atrodo sunku. Tai nereiškia, kad meilė skaitymui dingo. Tai reiškia, kad pasikeitė vidinis ritmas.
Bandymas išlaikyti pastovų skaitymo tempą bet kokiomis sąlygomis dažnai veda į nuovargį. Skaitymas ima asocijuotis su pareiga, o ne su pasirinkimu.
Kada pertrauka tampa būtina
Pertrauka dažniausiai atsiranda ne šiaip sau. Ji dažnai signalizuoja apie persisotinimą – per daug informacijos, per daug tekstų, per daug minčių. Tai ypač aktualu tiems, kurie daug skaito darbui, studijoms ar nuolat seka kultūrinį turinį.
Tokiu atveju knygos nebeatrodo kaip poilsis. Jos tampa dar viena erdve, kurioje reikia susikaupti, vertinti, galvoti. Pertrauka leidžia šiam spaudimui nuslūgti.
Ką duoda sąmoninga pauzė
Sąmoninga pertrauka nuo skaitymo nėra atsitiktinis neskaitymas. Tai leidimas sau nieko nekompensuoti. Nesirinkti „lengvesnės knygos vietoj sunkesnės“. Neskaityti „bent šiek tiek“. Tiesiog leisti sau kurį laiką būti be knygų.
Įdomu tai, kad tokios pertraukos dažnai atkuria smalsumą. Grįžus prie skaitymo, knygos vėl ima atrodyti patrauklios, o ne reikalaujančios pastangų.
Kodėl pertraukos bijome
Pertraukos dažnai siejamos su praradimu: „iškrisiu iš ritmo“, „nebebūsiu skaitantis žmogus“. Tačiau skaitytojo tapatybė nėra paremta nuolatiniu skaitymu. Ji paremta santykiu su tekstais, kuris gali keistis, stiprėti ir silpnėti.
Ironiška, bet būtent bandymas skaityti bet kokia kaina dažniau sugriauna šį santykį nei laikina pauzė.
Grįžimas po pertraukos
Po pertraukos grįžimas prie skaitymo dažnai būna labai organiškas. Ne per planą, ne per sąrašą, o per vieną knygą, kuri netikėtai sudomina. Dažnai tai nėra „didžioji knyga“, o tiesiog ta, kuri pataiko į momentą.
Toks grįžimas dažnai būna lengvesnis, nes nebelieka spaudimo „atsigriebti“. Skaitymas vėl tampa tuo, kuo buvo pradžioje – pasirinkimu.
Pasak The Atlantic, skaitymo pertraukos yra natūrali kultūrinio vartojimo dalis, leidžianti atkurti dėmesį ir santykį su ilgesnėmis teksto formomis. Tai ne atsitraukimas nuo skaitymo, o būdas prie jo sugrįžti sąmoningiau.
Pertrauka kaip skaitymo dalis
Svarbu suvokti, kad pertrauka nėra priešinga skaitymui. Ji yra jo dalis. Be pauzių skaitymas tampa mechaninis. Be tylos – paviršutiniškas. Kaip ir muzikoje, pauzė leidžia išgirsti tai, kas skamba.
Tai ypač svarbu po savirefleksinių ar emociškai intensyvių knygų. Tokios knygos dažnai reikalauja laiko „nusėsti“.
Kur ši tema veda toliau
Toliau šiame straipsnių cikle bus pateiktas apibendrinantis straipsnis – apie tai, kaip susikurti skaitymo planą be spaudimo ir kaltės jausmo. Tai ne bus taisyklės ar tikslai, o kryptis, leidžianti skaitymui prisitaikyti prie gyvenimo, o ne atvirkščiai.
Kartais geriausia, ką galime padaryti dėl skaitymo, yra leisti jam kuriam laikui pasitraukti, kad jis galėtų sugrįžti savaime.
