Dar niekada nebuvo taip lengva sužinoti apie knygas. Apžvalgos, „BookTok“ rekomendacijos, dešimtukai, citatos, viršeliai, nuomonės. Knygos mus supa iš visų pusių – ekranuose, socialiniuose tinkluose, naujienlaiškiuose. Ir vis dėlto daugelis pastebi keistą dalyką: skaitome apie knygas daugiau nei pačias knygas.
Tai nereiškia, kad mums nebeįdomu skaityti. Greičiau priešingai – knygos tapo tokia svarbia kultūros dalimi, kad apie jas kalbame nuolat. Tačiau pats skaitymas, tylus ir lėtas procesas, kažkur pasimetė tarp rekomendacijų ir nuomonių.
Rekomendacijų perteklius ir skaitymo paralyžius
Anksčiau knygą dažniausiai rekomenduodavo draugas, bibliotekininkas ar knygyno darbuotojas. Šiandien rekomendacijų srautas yra nuolatinis. Kiekviena knyga turi dešimtis aprašymų, vertinimų, interpretacijų. Paradoksalu, bet kuo daugiau informacijos turime, tuo sunkiau apsispręsti.
Skaitytojas atsiduria situacijoje, kai prieš atverčiant pirmą puslapį jau žino per daug. Knyga tampa nebe atradimu, o sprendimu, kurį reikia „teisingai“ priimti. Ar ji pakankamai gera? Ar verta mano laiko? Ar kitiems patiko?
Šis spaudimas dažnai baigiasi atidėliojimu. Knyga lieka lentynoje, o mes skaitome dar vieną apžvalgą.
„To read“ sąrašai, kurie nebeskaitomi
Daugelis turi skaitymo sąrašus. Kartais jie ilgi, kartais kruopščiai sudėlioti. Iš pradžių jie atrodo kaip įkvėpimas, bet ilgainiui ima kelti įtampą. Kiekviena nauja knyga tampa dar vienu punktu, kurio nespėjame „įvykdyti“.
Skaitymas, kuris turėtų būti malonumas, pamažu ima panašėti į darbą. Atsiranda jausmas, kad visada atsiliekame. Kad kažką praleidžiame. Kad neskaitome pakankamai, pakankamai greitai ar pakankamai „prasmingai“.
Tai viena iš priežasčių, kodėl apie knygas kalbėti lengviau nei jas skaityti. Kalbėjimas nereikalauja tokio įsitraukimo.
Skaitymas kaip tapatybės dalis
Šiandien knygos tapo ne tik tekstais, bet ir tapatybės ženklais. Ką skaitome, ką rekomenduojame, kokias citatas dalijamės – visa tai siunčia signalus apie mus pačius. Kartais net svarbiau ne pats skaitymo patyrimas, o tai, kaip jis atrodo iš šalies.
Tai nereiškia, kad toks santykis su knygomis yra paviršutiniškas. Tačiau jis keičia skaitymo funkciją. Skaitymas tampa viešesnis, labiau matomas, bet kartu ir labiau kontroliuojamas. Knyga vertinama dar prieš tai, kai leidžiame jai mus paveikti.
Kodėl skaitymas ima varginti
Skaitymas reikalauja dėmesio. Ilgesni tekstai reikalauja laiko, tylos, kantrybės. Tai tampa iššūkiu pasaulyje, kuriame esame įpratę prie trumpų formų ir greitų stimulų. Net ir labai gera knyga gali pasirodyti „per lėta“, jei prie jos sėdame pavargę ar išsiblaškę.
Dėl to dažnai atsiranda kaltė. Jei knyga neskaitosi lengvai, gal ji „ne tokia“. O gal problema mumyse. Šis vidinis dialogas dar labiau atitolina nuo paties skaitymo malonumo.
Pasak The Guardian Books, šiuolaikinis skaitytojas susiduria ne su knygų trūkumu, o su pasirinkimo ir dėmesio pertekliumi, kuris keičia mūsų santykį su tekstais ir pačiu skaitymo procesu. Tai padeda suprasti, kodėl skaitymas kartais tampa sunkesnis nei anksčiau.
Apie ką iš tikrųjų yra šis tinklalapis
Šis straipsnių ciklas prasideda nuo klausimo, o ne nuo rekomendacijos. Ne „ką skaityti“, o kaip mes skaitome šiandien. Nes tik supratę savo santykį su knygomis galime vėl atrasti skaitymo džiaugsmą be spaudimo.
Toliau bus kalbama apie tai, kaip išsirinkti knygą, kuri tikrai bus perskaityta, kodėl nebaigtos knygos nėra nesėkmė, ir kaip knygos veikia mus skirtingais gyvenimo etapais. Tai ne bandymas „sutvarkyti“ skaitymą, o kvietimas jį palengvinti.
Kartais didžiausias žingsnis atgal prie skaitymo yra ne naujas sąrašas, o leidimas sau vėl skaityti tyliai, be lūkesčių ir be auditorijos.
