Yra dienų, kai knyga atrodo tobula. Tema įdomi, kalba graži, istorija prasminga. Tačiau vos atsivertus puslapį ima darytis sunku susikaupti. Akys slysta per eilutes, mintys klaidžioja, o skaitymas virsta pastanga. Dažnai tokiose situacijose darome išvadą, kad problema – knygoje. Tačiau labai dažnai problema yra nuovargis.
Skaitymas reikalauja kitokios energijos nei dauguma kasdienių veiklų. Jis prašo dėmesio, tylos ir vidinės erdvės, kurios pavargus tiesiog nebelieka.
Kuo skaitymo nuovargis skiriasi nuo kitų formų
Pavargus galime žiūrėti filmą, naršyti telefone, klausytis muzikos. Šios veiklos leidžia likti pasyviems. Skaitymas – priešingai. Jis reikalauja aktyvaus dalyvavimo: vaizduotės, atminties, interpretacijos.
Todėl net ir trumpas skaitymas vakare po ilgos dienos gali jaustis per sunkus. Tai nereiškia, kad praradome meilę knygoms. Tai reiškia, kad skaitymas tapo per sudėtinga užduotimi tam momentui.
Kodėl kaltiname save, o ne aplinkybes
Dažnas skaitytojas tokiose situacijose ima kaltinti save. „Nebemoku susikaupti“, „per mažai skaitau“, „esu per daug išsiblaškęs“. Tačiau toks požiūris tik didina spaudimą. Skaitymas tampa dar viena sritimi, kurioje jaučiamės nepakankami.
Iš tiesų nuovargis keičia mūsų santykį su tekstu. Net labai gera knyga pavargus gali pasirodyti per lėta, per sunki, per daug reikalaujanti. Tai laikina būsena, o ne ilgalaikė problema.
Trumpi tekstai ir ilgos knygos
Šiuolaikinis skaitytojas daug laiko praleidžia su trumpais tekstais. Straipsniai, įrašai, komentarai moko mus skaityti fragmentais. Ilga knyga reikalauja visai kito tempo. Kai esame pavargę, perėjimas nuo fragmentiško skaitymo prie ilgo pasakojimo tampa ypač sunkus.
Tai nereiškia, kad ilgos knygos mums nebetinka. Tai reiškia, kad joms reikia kitos būsenos, kurios ne visada turime kasdien.
Kada skaitymas tampa per dideliu lūkesčiu
Kartais skaitymas vakare tampa dar vienu „reikėtų“. Reikėtų pailsėti prasmingai. Reikėtų mažiau žiūrėti į ekranus. Reikėtų skaityti. Tačiau kai skaitymas tampa pareiga, jis nustoja būti poilsiu.
Tokiu atveju knyga pradeda konkuruoti su poilsiu, o ne jį papildyti. Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl skaitymas ima erzinti, net jei anksčiau jis teikė džiaugsmą.
Leisti sau neskaitant pailsėti
Svarbus, bet retai įvardijamas dalykas – leidimas sau pailsėti be skaitymo. Kartais poilsis yra tylus buvimas, kartais – visiškas atsijungimas. Kai tai sau leidžiame, skaitymas vėliau grįžta natūraliai, be spaudimo.
Tai labai susiję su ankstesniuose straipsniuose aptartu perdegimu ir nebaigtomis knygomis. Knyga, kuri „neskaitosi“ pavargus, nebūtinai yra knyga, kurios niekada neperskaitysime.
Skaitymo ritmas vietoje kasdienio įsipareigojimo
Vietoj bandymo skaityti kasdien, kai to neleidžia energija, daug sveikiau galvoti apie skaitymo ritmą. Yra laikotarpių, kai skaitome daug. Yra laikotarpių, kai beveik neskaitome. Abu jie normalūs.
Toks požiūris leidžia skaitymui išlikti gyvam. Jis nebėra dar viena užduotis sąraše, o tampa veikla, prie kurios grįžtame tada, kai esame pasiruošę.
Pasak The Atlantic, šiuolaikinis nuovargis ir informacijos perteklius keičia mūsų gebėjimą susikaupti ilgesniems tekstams, tačiau tai nėra skaitymo pabaiga – tai ženklas, kad skaitymui reikia kitokių sąlygų ir tempo.
Ką keičia šis supratimas
Kai nustojame laikyti skaitymą pareiga, keičiasi ir mūsų santykis su knygomis. Nebereikia jų „įveikti“. Galima skaityti po kelis puslapius. Galima padaryti pertrauką. Galima pasirinkti lengvesnį tekstą be kaltės jausmo.
Tai nereiškia nusileisti kokybei. Tai reiškia gerbti savo būseną.
Kur ši tema veda toliau
Toliau šiame straipsnių cikle bus kalbama apie knygas kaip pabėgimą – kodėl kartais skaitome ne tam, kad augtume ar mokytumės, o tam, kad trumpam pasitrauktume nuo realybės, ir kodėl tai yra visiškai teisėta skaitymo forma.
Kartais geriausia dovana knygai yra ne mūsų pastangos, o mūsų poilsis.
