Beveik kiekvienas skaitytojas turi knygą, kurios nebaigė. Kartais kelias. Kartais visą lentyną. Pradėtos su susidomėjimu, bet tyliai atidėtos. Apie jas dažnai galvojame kaip apie nesėkmę: „turėjau pabaigti“, „reikėjo pasistengti“, „gal vėliau“.
Tačiau nebaigtos knygos yra ne skaitymo problema. Jos yra skaitymo realybė.
Kodėl knygos „nebeskaitosi“
Dažniausia priežastis, kodėl knyga lieka nebaigta, nėra jos kokybė. Dažniau – pasikeitęs skaitytojas. Knyga buvo pasirinkta viename gyvenimo taške, o skaitoma kitame. Tai, kas atrodė prasminga ar įdomu anksčiau, vėliau gali nebeatliepti vidinių poreikių.
Tokiais atvejais skaitymas pradeda reikalauti pastangų. Atsiranda jausmas, kad kiekvienas puslapis yra darbas, o ne patirtis. Ir tada knyga tyliai užsidaro.
Tai nereiškia, kad ji bloga. Tai reiškia, kad laikas jai – ne dabar.
Kaltė, kuri nepriklauso skaitymui
Daug skaitytojų jaučia kaltę dėl nebaigtų knygų. Lyg būtų sulaužę nerašytą taisyklę, kad pradėję privalo pabaigti. Šis požiūris dažnai ateina iš mokyklos ar akademinio skaitymo, kur tekstas buvo užduotis, o ne pasirinkimas.
Tačiau laisvalaikio skaitymas veikia pagal visiškai kitą logiką. Jis nėra paremtas pareiga. Jis paremtas santykiu. Ir kaip bet kuris santykis, jis gali nutrūkti, jei nebeveikia.
Kada nebaigti – sveikesnis pasirinkimas
Kartais knygos nebaigimas yra savotiška savisauga. Kai tekstas per sunkus emociškai, per lėtas, per tolimas nuo dabartinių minčių, versti save skaityti gali tik didinti nuovargį. Tokiu atveju nebaigti yra ne silpnumas, o gebėjimas klausytis savęs.
Įdomu tai, kad daugelis skaitytojų vėliau prie tokių knygų sugrįžta. Po metų, po kelerių. Ir tada jos „atsidaro“ visiškai kitaip. Tai dar kartą parodo, kad problema buvo ne knygoje, o kontekste.
Ne visos knygos skirtos būti perskaitytos iki galo
Tai gali skambėti provokuojančiai, bet ne kiekviena knyga privalo būti perskaityta nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Kartais užtenka idėjos, nuotaikos, kelių skyrių. Kartais knyga atlieka savo funkciją anksčiau, nei baigiasi tekstas.
Ypač tai pastebima su negrožine literatūra. Skaitytojas pasiima tai, kas tuo metu aktualu, ir juda toliau. Tai nėra „neteisingas“ skaitymas. Tai funkcionalus skaitymas.
Skaitymo tempas ir lūkesčiai
Dar viena dažna nebaigtų knygų priežastis – nerealūs lūkesčiai sau. Noras skaityti greičiau, daugiau, reguliariau. Kai realybė neatitinka šių lūkesčių, atsiranda frustracija. Knyga tampa priminimu, kad „nespėju“.
Tokiu atveju problema vėlgi ne knyga, o spaudimas. Skaitymas praranda lengvumą ir tampa dar viena sritimi, kurioje jaučiamės nepakankami.
Pasak The New Yorker, nebaigtos knygos yra natūrali skaitytojo gyvenimo dalis, atspindinti ne nesėkmę, o kintančius interesus, dėmesį ir gyvenimo kontekstą. Šis požiūris leidžia skaitymui išlikti gyvam, o ne tapti pareiga.
Ką keičia leidimas sau nebaigti
Kai leidžiame sau nebaigti knygos, keičiasi visas skaitymo santykis. Atsiranda daugiau laisvės rinktis, daugiau drąsos pradėti. Nebelieka baimės, kad „įklimpsime“. Ir paradoksalu – tai dažnai padidina tikimybę knygą pabaigti.
Nebaigta knyga nebėra nesėkmė. Ji tampa patirties dalimi.
Kur ši tema veda toliau
Toliau šiame straipsnių cikle bus kalbama apie knygas, kurios paveikia ne iš karto, bet lieka ilgam. Tokius tekstus dažnai sunku skaityti greitai, bet jie palieka gilesnį pėdsaką. Tai natūralus kitas žingsnis, kai nebeskubame skaityti „iki galo“, o pradedame skaityti giliau.
Kartais geriausias sprendimas skaitytojui yra ne užversti paskutinį puslapį, o ramiai padėti knygą į šalį, žinant, kad tai – visiškai pakanka.
