Yra laikotarpių, kai iš knygos norime daugiau nei istorijos. Norime, kad ji mus pakeistų, sukrėstų, padėtų suprasti save ar pasaulį. Tačiau yra ir kitokių momentų – kai knyga reikalinga ne augimui, o atsitraukimui. Ne gilesniems klausimams, o tyliai pertraukai nuo kasdienybės.
Tokiais momentais dažnai renkamės knygas, kurios „nesunkios“. Ir neretai dėl to jaučiame kaltę.
Pabėgimas kaip skaitymo funkcija
Pabėgimas literatūroje dažnai vertinamas neigiamai. Tarsi skaitymas turėtų visada būti prasmingas, ugdantis, gilus. Tačiau pabėgimas yra viena seniausių knygų funkcijų. Istorijos visada padėdavo trumpam išeiti iš savo realybės – į kitą laiką, kitą vietą, kitą gyvenimą.
Tai nereiškia vengti realybės. Tai reiškia suteikti sau erdvės. Kai kasdienybė per intensyvi, skaitymas pabėgimui tampa ne silpnybe, o savotiška savireguliacijos forma.
Kodėl „lengvos“ knygos dažnai nurašomos
Dažnai girdime, kad lengva literatūra yra „tuščia“, „nieko neduodanti“. Tačiau toks vertinimas ignoruoja vieną svarbų dalyką: ne visos knygos skirtos daryti tą patį. Vienos skirtos kelti klausimus, kitos – padėti pailsėti.
Kai skaitome pabėgimui, ieškome ne iššūkio, o saugumo. Aiškesnio siužeto, pažįstamų struktūrų, nuspėjamo ritmo. Tai leidžia protui atsipalaiduoti, o ne dar labiau įsitempti.
Kada pabėgimas tampa reikalingas
Pabėgimo skaitymas dažnai ateina tada, kai esame pavargę, perdegę ar emociškai apkrauti. Tokiu metu sudėtingi tekstai gali atrodyti per sunkūs, net jei jie vertingi. Lengvesnė knyga leidžia išlaikyti ryšį su skaitymu, kai kitaip galbūt visai nustotume skaityti.
Tai labai svarbu suvokti: pabėgimas padeda ne nutolti nuo skaitymo, o jį išsaugoti.
Skaitymas be savęs teisimo
Vienas didžiausių barjerų pabėgimo skaitymui yra vidinis teisėjas. Mintys, kad „turėčiau skaityti ką nors rimtesnio“, „tai nepakankamai prasminga“. Šis vidinis dialogas dažnai sunaikina patį skaitymo džiaugsmą.
Kai leidžiame sau skaityti be teisimo, keičiasi visa patirtis. Knyga vėl tampa malonumu, o ne pasirinkimu, kurį reikia pagrįsti.
Pabėgimas nėra priešingybė giliam skaitymui
Svarbu suprasti, kad pabėgimo skaitymas ir gilus skaitymas nėra priešybės. Jie papildo vienas kitą. Dažnai po lengvesnio skaitymo periodo grįžtame prie sudėtingesnių tekstų su daugiau energijos ir atvirumo.
Tai labai siejasi su ankstesniuose straipsniuose aptarta skaitymo ritmo idėja. Skaitymas turi savo bangas, ir pabėgimas yra viena iš jų.
Pasak The Guardian Books, eskapistinė literatūra atlieka svarbų emocinį vaidmenį – ji suteikia skaitytojui galimybę atitrūkti, atgauti pusiausvyrą ir vėliau grįžti prie sudėtingesnių tekstų be spaudimo. Tai rodo, kad pabėgimas nėra priešingas literatūrinei vertei.
Knygos kaip saugi erdvė
Pabėgimo knygos dažnai veikia kaip saugi erdvė. Jose pasaulis turi aiškesnes ribas, problemos – sprendimus, o emocijos – struktūrą. Net jei siužetas sudėtingas, jis valdomas. Tai suteikia kontrolės jausmą, kurio kartais trūksta realybėje.
Tokios knygos nebūtinai lieka atmintyje ilgam. Tačiau jos atlieka kitą, ne mažiau svarbią funkciją – padeda išbūti.
Kur ši tema veda toliau
Toliau šiame straipsnių cikle bus kalbama apie knygas kaip savirefleksijos priemonę – apie tekstus, kurie ne pabėga nuo realybės, o padeda į ją pažvelgti giliau. Tai natūralus kitas žingsnis po pabėgimo temos.
Kartais knyga reikalinga ne tam, kad mus pakeistų, o tam, kad leisdama pabėgti, padėtų sugrįžti.
