Nusivylimas knyga dažnai būna labai aiškus jausmas. Perskaitome kelis skyrius ar net visą knygą ir lieka mintis: „tikėjausi daugiau“. Tačiau retai sau užduodame klausimą — ko tiksliai tikėjausi? Dažnai paaiškėja, kad problema slypi ne tekste, o mūsų lūkesčiuose, kuriuos atsinešėme dar prieš atverčiant pirmą puslapį.
Žanrai, aprašymai, viršeliai ir kitų žmonių nuomonės sukuria išankstinį vaizdinį. Jei jis neatitinka to, ką randame knygoje, nusivylimas beveik neišvengiamas.
Žanras kaip pažadas
Žanras skaitytojui veikia kaip tylus pažadas. Detektyvas žada įtampą, romantinis romanas – emocinį artumą, negrožinė knyga – aiškias idėjas. Kai knyga šio pažado neišpildo, net ir gerai parašytas tekstas gali pasirodyti „ne toks“.
Problema ta, kad daug knygų sąmoningai balansuoja tarp žanrų. Jos maišo formas, tonus, struktūras. Tai literatūriškai įdomu, bet skaitytojui, kuris tikėjosi aiškaus formato, gali būti painu. Tada kaltė dažnai suverčiama knygai, nors iš tiesų ji tiesiog neatitiko numatyto rėmo.
Marketingas ir realybė
Knygų aprašymai retai būna neutralūs. Jie kuriami tam, kad sudomintų, todėl dažnai pabrėžia ryškiausius elementus, nutylėdami kitus. Knyga, aprašoma kaip „įtraukianti“, gali būti lėta. Knyga, vadinama „lengva“, gali paliesti sudėtingas temas.
Kai marketinginis tonas nesutampa su tikruoju knygos tempu ar nuotaika, skaitytojas jaučiasi apgautas. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad knyga prasta. Dažnai ji tiesiog nebuvo skirta tokiam skaitymui, kokio tikėjomės.
Tas pats žanras – skirtingos patirtys
Net ir to paties žanro knygos gali veikti visiškai skirtingai. Viena detektyvinė istorija remiasi siužetu, kita – personažų psichologija. Vienas romanas orientuotas į veiksmą, kitas – į vidinę būseną.
Kai renkamės knygą pagal žanrą, dažnai neįvertiname šių niuansų. Tikimės tam tikros patirties, bet gauname kitokią. Ir vietoj to, kad leistume knygai būti tuo, kuo ji yra, bandome ją įsprausti į savo išankstinį lūkestį.
Kada verta peržiūrėti lūkesčius, o ne knygą
Jei skaitydami jaučiame nusivylimą, verta sustoti ir paklausti savęs: ar ši knyga iš tiesų prasta, ar ji tiesiog neatitinka to, ko dabar ieškau? Kartais pakanka pakeisti skaitymo režimą — skaityti lėčiau, be spaudimo, be lyginimo su kitais tekstais.
Tai ypač svarbu knygoms, kurios nėra skirtos greitam vartojimui. Tokios knygos dažnai nuvilia iš pradžių, bet atsiskleidžia vėliau, kai leidžiame joms veikti be išankstinių reikalavimų.
Žanrai kaip orientyras, ne kaip taisyklė
Žanrai yra naudingi. Jie padeda orientuotis knygų gausoje. Tačiau jie neturėtų tapti griežtomis taisyklėmis. Knyga gali būti gera net tada, kai ji neatitinka visų žanro lūkesčių. Kartais būtent tokios knygos palieka stipriausią įspūdį.
Pasak The New York Times Books, skaitytojų nusivylimas dažnai kyla ne dėl literatūrinės kokybės stokos, o dėl neatitikimo tarp rinkodaros sukurtų lūkesčių ir tikrosios knygos patirties. Šis neatitikimas ypač ryškus šiuolaikinėje knygų rinkoje.
Kaip skaityti be nusivylimo
Skaityti be nusivylimo nereiškia atsisakyti nuomonės. Tai reiškia suteikti knygai erdvės pasirodyti tokiai, kokia ji yra. Kartais tai reiškia pripažinti, kad knyga ne šiam laikui. Kartais – kad ji tiesiog kitokia, nei tikėjomės.
Toks požiūris ne sumažina reikalavimus literatūrai, o padaro skaitymą sąmoningesnį.
Kur ši tema veda toliau
Toliau šiame straipsnių cikle bus kalbama apie skaitymą ir nuovargį — kodėl net labai gera knyga gali „neskaitytis“, kai esame pavargę, ir kaip keičiasi santykis su tekstu, kai trūksta vidinės energijos. Tai natūralus tęsinys po lūkesčių temos.
Kartais knyga nuvilia ne todėl, kad ji nepateisino lūkesčių, o todėl, kad mes patys neatėjome į ją tuo metu, kai buvome pasiruošę ją išgirsti.
