Vilniaus miesto tyrinėjimai kol kas stokoja sisteminių studijų. Nors pastaruoju metu pasirodė ne viena vertinga atskirus smulkesnius Vilniaus miesto istorijos klausimus nagrinėjanti knyga ar publikacija, vis dėlto dar negausu platesnių, apibendrinančių darbų. Antano Rimvydo Čaplinsko Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė iš dalies užpildo šią spragą. Savo straipsniais ir parengtomis knygomis autorius jau įrodė turįs puikių žinių ir sugebėjimų šiam darbui atlikti. Knygoje aptariama Vilniaus miesto raida nuo pirmojo paminėjimo iki šių dienų. Atskirais laikotarpiais nagrinėjamos skirtingos, tačiau miesto istorijoje ženklų pėdsaką palikusios temos, tokios, kaip Vilnių niokoję karai, miesto savivalda, amatai, prekyba, pramonė, miesto plėtra, gyventojų skaičius, transportas, vandentiekis ar gaisrai. Nagrinėjama ir įvairių institucijų raida, tokių, kaip prieglaudos namai,…

Knyga sudaryta remiantis geografiniu dėstymo principu: kiekviename skyriuje pristatomos tam tikros miesto vietos – aikštės, skvero, parko – ir joje statytų ar ketintų statyti paminklų istorija. Trumpus istoriografinius tekstus, supažindinančius skaitytoją su pagrindiniais faktais, papildo iliustracijos bei citatos iš to meto spaudos ir oficialių dokumentų. Nebandant aprėpti visų kada nors mieste pastatytų paminklų, knygoje siekiama išryškinti bendresnius procesus: nuolatinę paminklų kaitą, su paminklais siejamus ideologinius ginčus, diskusijas dėl jų meninės formos, greta paminklų vykstantį gyvenimą. Istorinę apžvalgą papildo kritiniai straipsniai, parašyti istoriko dr. Laimono Briedžio, dailės kritikės dr. Skaidros Trilupaitytės ir architektūrologo dr. Tomo Grunskio.Prekės ženklas: Vilniaus dailės akademijos leidykla

Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Ši knyga – tai ne tik trijų seniausių Vilniaus gatvių Šv. Jono, Dominikonų ir Trakų istorija nuo pirmųjų dokumentinių paminėjimų iki mūsų dienų, bet ir jose gyvenusių žmonių likimai. Jau XVI a. Vilnius buvo laikomas pasaulio miestu: G. Van Bruynenas 1581 m. įtraukė jį į pasaulio miestų albumą. Čia gyveno garsiausios Lietuvos didikų giminės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, Chodkevičiai, Goštautai, Tyzenhauzai, Tiškevičiai ir kt., kūrė ir dirbo dviejų aukštųjų mokyklų dėstytojai, istorikai, teisininkai, architektai, kalbininkai, taip pat spaustuvininkai, vaistininkai, knygininkai. Kunigaikščių privilegijomis būdavo skiriami žemės sklypai vienuoliams, namų valdas įsigydavo paprasti vilniečiai. Jie statydinosi ir perstatinėjo namus, istorijos ir gyvenimo verpetuose juos prarasdavo, įsigydavo kiti……

Mykolo Balinskio (1794–1864) dvitomė „Vilniaus miesto istorija“ pirmą kartą leidžiama lietuviškai. Vilniaus istoriografijos pradininko veikalas, išspausdintas 1836–1837 m., apima Vilniaus istoriją nuo miesto įkūrimo iki Stepono Batoro mirties. Autorius surinko ir panaudojo daugybę istorijos šaltinių, kurie neišliko iki mūsų dienų. Tai vertingas informacijos šaltinis istorikams, kultūrologams ir visiems skaitytojams, besidomintiems senąja Vilniaus miesto ir bendra ikikrikščioniškos Lietuvos valstybės istorija. VILNIAUS MIESTO ISTORIJA atskleidžia miesto raidą nuo pagonybės pabaigos iki pat didžiojo kunigaikščio Švitrigailos valdymo pradžios 1387–1431 ir iki Stepono Batoro mirties arba 1430–1586 metus.Prekės ženklas: Mintis

Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas įsakė nužudyti tris savo dvariškius, kadangi šie atsisakė valgyti mėsą krikščionių pasninko dieną. Šis nedidelis Lietuvos istorijos epizodas sukėlė ir mokslingų kontroversijų, ir aklų aistrų. Dariaus Barono knygoje trijų Vilniaus kankinių istorija svarstoma kritiškai įvertinant istoriografijos tradiciją, išmintingai pasitikint šaltiniais ir vis ieškant naujų būdų priartėti prie atsakymo į klausimą: kas iš tikrųjų įvyko Algirdo dvare 1347 metais? Knygoje originalo kalbomis skelbiami Vilniaus kankinių gyvenimo ir kulto šaltiniai, pirmą kartą išversti į lietuvių kalbą ir išsamiai tekstologiškai komentuojami.Prekės ženklas: Aidai