Įdomūs faktai apie žinomus rašytojus
Kai žmogus skaito kvapą gniaužiančią knygą retai susimąsto kaip klostėsi jos autoriaus gyvenimas. Realybė tokia, kad autorių gyvenimo vingiai dažnai būna suktesnis ir staigesni nei aštraus siužeto detektyvinio romano pasakojimas.
Fransua Rablė kartą sėdėjo be cento kišenėje, o jam verkiant reikėjo iš Liono nukeliauti į Paryžių. Tada jis pagamino tris paketus ir ant jų užrašė: „nuodai karaliui“, „nuodai karalienei“ ir „nuodai sosto paveldėtojui“. Kad nebūtų maža, šiuos suvenyrus paliko matomoje viešbučio kambario vietoje. Nereikia būti Šerioku Holmsu, kad galėtum nuspėti tolimesnę įvykių seką.
Kambarių tvarkytoja apie įtartinus daiktus tuoj pranešė nakvynės namų savininkui, šis paknopstomis nuskuodė į policiją. Vargšą Rablė čiupo už pakarpos ir greitai, kaip tik buvo įmanoma tais laikais, nugabeno į Paryžių. Tiesiai pas karalių Franciską I.
Ar įtartinas rašytojas pakeliui buvo mušamas istorija nutyla. Paketuose buvo paprastas cukrus, kurį autorius, senas karaliaus draugas, ištirpdė ir išgėrė jo akivaizdoje, tuo pačiu pasakodamas, kaip gavo nemokamą bilietą iki sostinės.
Čarlzas Dikensas kasdien išgerdavo pusę litro šampano. Šis įprotis jį užklupo 1858 m., kai, norėdamas padidinti populiarumą, rašytojas pradėjo skaityti paskaitas. Susitikimus su juo žmonės pamėgo – salės lūždavo nuo norinčių pamatyti gyvą garsenybę. Tais laikais dar nebuvo televizorių ir populiarių rašytoją buvo galima pamatyti tik „gyvai“. Po kiekvienos lekcijos vyko privalomas šiltas priėmimas ir išgertuvės.
Apvažiavęs Didžiąją Britaniją Dikensas išmaišė ir Ameriką. Šampanas, kurį patiekdavo po kiekvienos lekcijos, tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi.
Kitos šio žmogaus keistenybės – jis galėjo miegoti tik galvą į Šiaurę. Visus romanus parašė taip pat atsisukęs veidu į Šiaurę.
Fransas Kafka garsėjo kuklumu. Rankraščių jis nesiųsdavo leidykloms, bet garsiai skaitė trims savo draugams. Sunkiai sirgdamas ir žinodamas, kad mirs, jis paprašė ištikimo bičiulio Makso Brodo sudeginti visus rankraščius. Ugnis turėjo pasiglemžti ir nebaigtus romanus. Laimei, bičiulis nesilaikė pažado. Atvirkščiai, pasirūpino, kad Kafkos draugai būtų išleisti.
Ilfas ir Petrovas, garsiojo avantiūristo Ostapo Benderio „tėvai“, bendromis jėgomis stengėsi išvengti klišių. Jie iš karto braukdavo frazes, kurios abiems ateidavo į galvą.
Mari Fransua Arue – Volteras, vienu metu rašė keletą darbų. Atsisėdęs prie darbo stalo jis tiesiog imdavo rankraštį, kuris geriausiai atitikdavo jo to meto nuotaiką.
Nikolajui Gogoliui garsiojo „Revizoriaus“ siužetą papasakojo Aleksandras Puškinas. Literatūros klasikai buvo bičiuliais. Puškinas tiesiog paporino apie įdomų nutikimą, kai į Ustiužino miestelį netoli Novgorodo, į kurį atvažiavo apsimetėlis ir sukėlė paniką.
Gogolis, rašydamas pjesę, laiškuose pasakojo bičiuliui kaip eina darbas. Ne kartą norėjo kūrinį mesti, tačiau Puškinas įkalbėjo tęsti. Poetas buvo ir pirmajame pjesės skaityme.
Terminą „prarastoji karta“ sugalvojo Ernestas Hemingvėjus. Rašytojas prarastąja karta vadino jaunuolius, kurie atsidūrė apkasuose dar nebaigę mokyklos ir nežinodami ko sieks gyvenime. Vietoj pirmojo pasimatymo jiems teko žudyti. Tokie žmonės namo grįždavo sužalota psichika ir negalėjo prisitaikyti prie gyvenimo taikoje. Kai kurie nusižudė, kai kurie išprotėjo. Vėliau prarastąja karta pavadino ir literatūros pakraipą, kuriai priklausė pats Hemingvėjus, Džeimsas Džonsas, Erichas Marija Remarkas, Frensis Skotas Ficdžeraldas, Anri Barbiusas ir daugybė kitų.
Darja Doncova, garsi rusų detektyvų autorė, žymaus rašytojo Arkadijaus Doncovo dukra. Ji augo apsupta kūrybinės inteligentijos. Kartą mokykloje reikėjo sukurti rašinėlį tema „apie ką galvojo Valentinas Katajevas kai raše novelę „Tolumoje baltuoja vieniša burė“. Darja tiesiog paklausė pačio autoriaus, kas tuo metu sukosi jo galvoje. Mokykloje darbas buvo įvertintas neigiamai. Mokytoja netgi prirašė: „Katajevas apie tokius niekus negalėjo galvoti“.
Adomas Mickevičius buvo ir rašytojas – fantastas. Romane „Ateities istorija“ jis rašė apie tai, kad galima sukurti prietaisus, kurių pagalba sėdint namuose galima klausytis mieste vykstančio koncerto. Be to, bus sukurti įrenginiai, kurie Žemės gyventojams leis bendrauti su kitų planetų gyventojais.
Onore de Balzakas rašė tamsoje ir netgi dieną aklinai užtraukdavo užuolaidas. Pradėjęs naują kūrinė Balzakas keliems mėnesiams užsirakindavo kabinete ir aklinai uždarydavo langines, kad pro jas nepatektų šviesa. Rašė uždegęs žvakes, apsirengęs chalatu. Dirbdavo po 18 valandų.
Lordas Baironas laikė keturias namines žąsis, kurios paskui jį sekiojo tarsi šunys. Vorelė užsukdavo net į Parlamentą. Nors buvo storulis ir šleivakojis, damos Baironą vertino kaip vieną patraukliausių ir energingiausių savo laikmečio vyriškių.
Frankešteinas tai ne garsiosios pabaisos varadas. Meri Šeli romane „Frankešteinas arba šiuolaikinis Prometėjas“, kuris pirmą kartą išspausdintas 1818 m. pabaisas pavadinta tiesiog Monstru. Viktoras Frankešteinas buvo jauno studento, gyvenusio Ženevoje, vardas. Šis moksliukas iš atsitiktinų medžiagų sukūrė gyvą sutvėrimą.
Markas Tvenas buvo neblogas išradėjas. Tarp jo darbų – žurnalistams skirtas bloknotas su nuplėšiamais lapeliais, spinta stumdomomis durimis. Visgi pats gudriausias išradimas – kaklaraiščių rišimo mašina.
Tikroje Danielio Defo, „Robinzono Kruzo“ autoriaus pavardė buvo ne de Fo, kaip teigiama oficialioje biografijoje, o tik Fo. Be to, jis parašė ne vieną knygą, o daugiau kaip 300. Tarp jo kūrinių daugybė istorijos, geografijos ir ekonomikos mokslo darbų. Žmogus nepasikuklino nagrinėti ir demonologiją bei magiją.
Tačiau vienu iš produktyviausių visų laikų rašytojų pripažintas ispanas Lope de Vega. Be garsiojo „Šuns ant šieno“ jis parašė 1800 pjesių. Visos jos eiliuotos. Su vienu kūriniu autorius niekada nedirbo ilgiau kaip tris dienas. Įdomu tai, kad Lope de Vegos honorarai buvo gana dideli. Vertinant šių laikų masteliu, jis buvo multimilijonierius.