Mintis apie skaitymo planą daugeliui kelia dvejopas emocijas. Vieniems jis atrodo kaip būdas grįžti prie knygų, kitiems – dar viena struktūra, kuri greitai ima slėgti. Dažniausiai taip nutinka todėl, kad planas suprantamas kaip grafikas: kiek puslapių, kada, per kiek laiko.

Skaitymo pertrauka dažnai suvokiama kaip nesėkmė. Tarsi ženklas, kad praradome discipliną, susidomėjimą ar „skaitytojo tapatybę“. Ypač tiems, kurie save laiko skaitančiais žmonėmis, laikinas neskaitymas gali kelti nerimą. Tačiau iš tikrųjų pertrauka nuo skaitymo dažnai nėra pabaiga. Ji yra perėjimas.

Yra knygų, kurias užverčiame ir judame toliau. Ir yra kitokių – po jų skaitymo norisi patylėti. Ne todėl, kad tekstas buvo sudėtingas, o todėl, kad jis kažką palietė. Ne visada aišku ką. Kartais tai ne mintis, o jausmas, ne išvada, o atpažinimas.

Yra laikotarpių, kai iš knygos norime daugiau nei istorijos. Norime, kad ji mus pakeistų, sukrėstų, padėtų suprasti save ar pasaulį. Tačiau yra ir kitokių momentų – kai knyga reikalinga ne augimui, o atsitraukimui. Ne gilesniems klausimams, o tyliai pertraukai nuo kasdienybės.

Yra dienų, kai knyga atrodo tobula. Tema įdomi, kalba graži, istorija prasminga. Tačiau vos atsivertus puslapį ima darytis sunku susikaupti. Akys slysta per eilutes, mintys klaidžioja, o skaitymas virsta pastanga. Dažnai tokiose situacijose darome išvadą, kad problema – knygoje. Tačiau labai dažnai problema yra nuovargis.

Nusivylimas knyga dažnai būna labai aiškus jausmas. Perskaitome kelis skyrius ar net visą knygą ir lieka mintis: „tikėjausi daugiau“. Tačiau retai sau užduodame klausimą — ko tiksliai tikėjausi? Dažnai paaiškėja, kad problema slypi ne tekste, o mūsų lūkesčiuose, kuriuos atsinešėme dar prieš atverčiant pirmą puslapį.

Yra knygų, kurios įtraukia nuo pirmo puslapio. Jos skaitosi greitai, kelia įtampą, verčia versti puslapius. Ir yra kitokių – tylesnių, lėtesnių, kartais net sunkiai apibūdinamų. Skaitydami jas galime jausti, kad „nieko nevyksta“. Tačiau praėjus laikui būtent jos dažniausiai sugrįžta mintyse.

Beveik kiekvienas skaitytojas turi knygą, kurios nebaigė. Kartais kelias. Kartais visą lentyną. Pradėtos su susidomėjimu, bet tyliai atidėtos. Apie jas dažnai galvojame kaip apie nesėkmę: „turėjau pabaigti“, „reikėjo pasistengti“, „gal vėliau“. Tačiau nebaigtos knygos yra ne skaitymo problema. Jos yra skaitymo realybė. Kodėl knygos „nebeskaitosi“ Dažniausia priežastis, kodėl knyga lieka nebaigta, nėra jos kokybė. Dažniau – pasikeitęs skaitytojas. Knyga buvo pasirinkta viename gyvenimo taške, o skaitoma kitame. Tai, kas atrodė prasminga ar įdomu anksčiau, vėliau gali nebeatliepti vidinių poreikių. Tokiais atvejais skaitymas pradeda reikalauti pastangų. Atsiranda jausmas, kad kiekvienas puslapis yra darbas, o ne patirtis. Ir tada knyga tyliai užsidaro. Tai nereiškia, kad ji bloga. Tai reiškia, kad laikas jai…

Knygų pasirinkimas šiandien dažnai atrodo kaip atskiras projektas. Rekomendacijos, apžvalgos, įvertinimai, „būtina perskaityti“ sąrašai. Paradoksalu, bet kuo daugiau patarimų, tuo sunkiau išsirinkti vieną knygą, kurią iš tikrųjų atsiversime ir perskaitysime iki galo. Problema dažniausiai nėra knygų trūkumas. Problema – netinkamas pasirinkimo momentas. Kodėl gera knyga lieka neskaityta Daugelis knygų pasirenkamos tada, kai esame įkvėpti, bet skaitomos tada, kai esame pavargę. Tai esminis neatitikimas. Knyga, kuri atrodo patraukli sekmadienio rytą, gali visiškai „neskambėti“ darbo dienos vakare. Tokiu atveju dažnai darome klaidingą išvadą, kad knyga neįdomi. Tačiau dažnai ji tiesiog neatitinka dabartinės būsenos. Skaitymas yra jautrus kontekstui – nuotaikai, laikui, energijai. Tai, kas veikia vienu gyvenimo etapu, gali neveikti kitu. Rekomendacijos nėra…

Dar niekada nebuvo taip lengva sužinoti apie knygas. Apžvalgos, „BookTok“ rekomendacijos, dešimtukai, citatos, viršeliai, nuomonės. Knygos mus supa iš visų pusių – ekranuose, socialiniuose tinkluose, naujienlaiškiuose. Ir vis dėlto daugelis pastebi keistą dalyką: skaitome apie knygas daugiau nei pačias knygas.